Įsivaizduokite, kad esate kontroliuojantis akcininkas dviejose įmonėse (turite po 51% akcijų). Viena įmonė, kurią įkūrėte su draugu, užsiima automobilių remontu, kita įmonė, kurią įkūrėte su drauge, siuva drabužius. Įmonės neturi nieko bendro tarpusavyje, išskyrus jus, kaip kontroliuojantį akcininką.
Esant tokiai situacijai, abi jūsų įmonės patektų į Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (PVMĮ) 71 str. 7 d. taikymo sritį.
Šiame straipsnyje rašoma, jog tuo atveju, kai tas pats asmuo kontroliuoja keletą juridinių asmenų, visi jo kontroliuojami juridiniai asmenys ir jis pats (jeigu jis pats vykdo ekonominę veiklą) privalo pateikti prašymus įregistruoti juos PVM mokėtojais, jeigu visų jų pajamos už parduotas prekes/teiktas paslaugas per paskutinius dvylika mėnesių viršija 45.000 Eur. Šiuo atveju kiekvieno asmens gauta atlygio suma yra mažesnė nei 45.000 Eur.
Taigi, jūsų juridiniai asmenys verčiami tapti PVM mokėtojais dvigubai greičiau, nei jie tokiais taptų įprastomis sąlygomis.
Įstatymo leidėjas siekia užkirsti kelią mokesčių vengimui, kad verslai nebūtų skaidomi dirbtinai.
Paanalizuokime, kurios ES nuostatos suteikia teisę arba draudžia Lietuvai taikyti tokį reglamentavimą.
2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (PVM Direktyva) 11 str. leidžia valstybei narei kelis nepriklausomus asmenis matyti kaip vieną apmokestinamąjį asmenį, jeigu tie asmenys susiję glaudžiais organizaciniais, finansiniais ir ekonominiais ryšiais. Taip pat, minėtame straipsnyje numatyta, kad valstybė narė, norėdama įgyvendinti tokį straipsnį, privalo dėl to pasitarti su PVM komitetu.
Galimybė matyti kelis asmenis kaip vieną buvo įtvirtinta dar Šeštosios PVM direktyvos 4(4) str., kurio formuluotė iš esmės nesiskyrė nuo dabartinės 11 str. formuluotės. Šeštoji PVM direktyva nustojo galioti dar 2007 m., kai įsigaliojo dabar galiojanti PVM direktyva.
Senosios PVM Direktyvos pasiūlymo aiškinamajame rašte išaiškinta, kad tokia galimybė valstybėms narėms buvo suteikta, nes buvo tikimasi palengvinti administracinę naštą arba padėti užkirsti kelią dirbtiniam verslo išskaidymui. Svarbu pabrėžti, kad dabartinis PVM direktyvos 11 str. yra vienintelis, kuris leidžia valstybei narei matyti kelis nepriklausomus apmokestinamuosius asmenis kaip vieną asmenį PVM prasme. Šiuo metu 11 str. žinomas „PVM grupės“ pavadinimu (angl. „VAT group“).
ESTT, aiškindamas minėtą 11 str., ne kartą atkreipė dėmesį į tai, kad kelis asmenis kaip vieną asmenį PVM tikslais valstybė narė gali matyti tik tada, kai tie asmenys susiję ekonominiais, finansiniais ir organizaciniais ryšiais, t.y. visų trijų tipų ryšiais vienu metu.
Europos Komisija (EK) viename iš savo komunikatų taip pat pasisakė, kad 11 str. formuluotė reiškia, jog visi ryšiai (ekonominiai, finansiniai, organizaciniai) turi egzistuoti vienu metu. Ryšių tipus EK išaiškino sekančiai: finansiniai ryšiai tarp apmokestinamųjų asmenų egzistuoja tada, kai vienas asmuo valdo daugiau nei pusę kapitalo kitame asmenyje; ekonominiai ryšiai egzistuoja tada, kai grupės narių pagrindinė veikla yra tokio paties pobūdžio arba grupės narių veikla yra viena kitą papildanti ar tarpusavyje susijusi, arba vienas grupės narys vykdo veiklą, kuri iš esmės naudinga kitiems nariams; organizaciniai ryšiai egzistuoja tada, kai yra bendra ar bent dalinai pasidalijama valdymo struktūra.
ESTT taip pat išaiškinęs, kad valstybės narės, įgyvendinusios 11 str. pas save įstatymuose, turi sudaryti galimybę tokiems asmenims teikti vieną PVM deklaraciją ir turėti vieną PVM kodą. Ir tokių asmenų vienų kitiems teikiamos paslaugos/tiekiamos prekės nėra PVM objektas, nes tiekimas vyksta grupės viduje.
Išanalizavus Lietuvos nuostatą bei ESTT išaiškinimus, aiškėja, kad oficialiai Lietuvoje apmokestinamiesiems asmenims, susijusiems glaudžiais finansiniais, ekonominiais ir organizaciniais ryšiais nėra leidžiama formuoti PVM grupę bei turėti vieną PVM kodą bei teikti nuo visų vieną PVM deklaraciją ir būti traktuojamiems kaip vienas apmokestinamasis asmuo kitų asmenų atžvilgiu, taip pat tarpusavyje tiekti prekes ir teikti paslaugas be PVM.
Antra, mūsų įstatymų leidėjas yra nusprendęs, kad apmokestinamieji asmenys gali būti matomi kaip vienas tik tada, kai reikia identifikuoti faktą, ar neperžengta 45.000 Eur riba, ir ar nereikia visiems asmenims registruotis PVM mokėtojais. Tačiau po registracijos, tokie asmenys traktuojami kaip atskiri apmokestinamieji asmenys PVM prasme. Jie ir toliau turi atskirus PVM kodus, PVM deklaracijos teikiamos atskirai.
Be to, kaip matėme, Lietuvoje apmokestinamieji asmenys net neturi būti susiję organizaciniais, finansiniais ir ekonominiais ryšiais vienu metu, t.y. jiems nebūtini bendri vadovai, jie gali veikti visiškai skirtingose srityse, tačiau užtenka vieno bendro kontroliuojamo akcininko ir į asmenis žiūrima kaip į vieną.
Yra keletas priežasčių, kodėl Lietuva su tokia nuostata netrukdomai gyvena jau daugiau nei 13 metų. Visų pirma, mūsų nuostata buvo priimta dar 2002 m., kai dar nebuvome ES nariais. Antra, stojant į ES, mūsų nuostatos niekas nepastebėjo, nes PVM Direktyvos 11 str. turinys ESTT buvo pradėtas intensyviau aiškinti tik po 2007 m., t.y. priėmus naują PVM Direktyvą.
Esu įsitikinusi, kad Lietuva, įgyvendindama PVMĮ 71(7) str., pasakė „A“, bet taip ir nepasakė „B“. Buvo nuspręsta, pasinaudoti ES jai suteikta teise matyti kelis asmenis kaip vieną tam, kad būtų užkirstas kelias dirbtiniam verslų išskaidymui, tačiau tai padaryta visiškai netinkamai, neatsižvelgiant į tokio straipsnio įgyvendinimo sąlygas.
Šiandien PVMĮ 71 (7) str. taikomas šimtams verslų, kurie neturi nei bendrų ekonominių, nei organizacinių ryšių, veikia visiškai nesusijusiose srityse arba tik iš dalies susijusiose. Esu įsitikinusi, kad Lietuva šiurkščiai pažeidžia PVM direktyvos 11 str. įgyvendinimo sąlygas.
Taip pat norėčiau trumpai aptarti PVM direktyvos 273 straipsnį, kuriame įtvirtinta, kad valstybė narė gali įgyvendinti atitinkamas priemones, kurios padėtų teisingai surinkti PVM ir užkirstų kelią mokesčių vengimui.
Išanalizavus ESTT sprendimus pasidaro aišku, kad PVMĮ 71(7) str. neatitinka ir 273 str. įgyvendinimo sąlygų.
ESTT yra ne kartą aiškiai pasisakęs, kad: pirma, valstybių priimtos, 273 straipsnyje numatytos priemonės, negali viršyti to, kas būtina atitinkamiems tikslams pasiekti; antra, valstybės narės, vykdydamos joms ES direktyvose suteiktus įgaliojimus, privalo laikytis bendrųjų teisės principų, kurie yra ES teisinės sistemos dalis, įskaitant teisinio tikrumo ir proporcingumo principus. Anot teismo, proporcigumo principas reiškia, kad valstybių narių taikomos priemonės turi kuo mažiau pažeisti ES teisės aktuose įtvirtintus tikslus ir principus.
Apmokestinamuoju asmeniu PVM prasme laikomas asmuo, kuris savarankiškai bet kurioje vietoje vykdo ekonominę veiklą, neatsižvelgiant į tos veiklos tikslą ar rezultatą.
Apmokestinamųjų asmenų traktavimas kaip vieno asmens yra aiškus nukrypimas nuo vieno pagrindinių apmokestinimo PVM principų. Todėl tai turi būti daroma pagal labai aiškius kriterijus, o pasitelktos priemones privalo būti proporcingos siekiamiems tikslams.
Norint užkirsti kelią dirbtiniam verslų išskaidymui, būtina nustatyti žymiai aiškesnius kriterijus. Šiuo metu galiojančios praktikos nepateisina jokios ES teisės nuostatos.
Mūsų įstatymai turi aiškiai apibrėžti, kas yra organizaciniai, finansiniai bei ekonominiai ryšiai. Mūsų valstybė negali kelių asmenų traktuoti kaip vieno tik registravimosi PVM tikslais, t.y. tokie asmenys ir po registracijos turi būti matomi kaip vienas asmuo. Jie turi turėti vieną PVM kodą, teikti vieną PVM deklaraciją bei tarpusavyje tokie asmenys turi turėti galimybę teikti paslaugas ir tiekti prekes be PVM.
Paraginčiau atsakingus asmenis rimčiau atkreipti dėmesį į PVMĮ 71(7) str. taikymo sąlygas ir jo suderinamumą su ES teise ir kuo skubiau jį keisti. Be abejonės, galima ir nieko nedaryti, tačiau dėl aukščiau pateiktų argumentų, tai būtų itin neišmintinga.
Komentaro autorė – Vilma Priluckytė, savarankiškai dirbanti mokesčių konsultantė, teisininkė